Nors rodikliai rodo, kad ekonominė krizė silpnėja ir padėtis gerės ateityje, bet finansinė šalies duobė tik gilėja. Vyriausybei vis sunkiau sekasi susidoroti su didėjančiu biudžeto deficitu. Kol kas su juo buvo kovojama mažinant išlaidas ir bandymais didinti pajamas naujais mokesčiais. Tačiau mokesčių kėlimas negali trukti visados, nes paprasčiausiai nebeapsimokės tiek vietiniams, tiek užsienio verslininkams dirbti Lietuvoje. Taigi, vėl tenka prisiminti Raimondu Kuodžio mintį - Lietuvos biudžetas yra prisiėmęs pernelyg daug funkcijų ir įsipareigojimų, kurių jis nesugeba visapusiškai gerai atlikti. Dėl šalies dydžio ir menko ekonomikos išsivystymo Lietuva nėra pajėgi sukaupti tiek lėšų, kad būtų patenkinti visi poreikiai. Tad neišvengiamai teks dalį valdžios funkcijų perduoti į privačias rankas. Reikia susimąstyti, ar įmanoma sveikatos ir socialinę apsaugą, aukštajį mokslą ir kitus dalykus privatizuoti. Be abejo, galima ne visą rinką atiduoti, o tik tam tikrą dalį. Geriau atlikti mažiau, bet kokybiškiau, nes proporcingai mažinant išlaidas visuose sektoriuose kokybė krenta taip pat visur. Privatizavus dalį šalies funkcijų tos, kurios liks valstybės rankose, išlaikys aukštesnę kokybę, o perėjusios į privačias rankas bus priverstos palaikyti kokybę dėl rinkos mechanizmo, tuo pačiu sumažinus naštą šalies biudžetui. Tačiau labai yra svarbu užtikrinti skaidrų privatizavimą ir stiprią rinkos reguliaciją, kad gyventojams nereikėtų mokėti didesnės kainos nei anksčiau. Privatizacija neatleidžia nuo valdžios aparato karpymo ir biurokratijos mažinimo. Bet vis dėlto prisiminus, mūsų šalies institucijų padėtį kovojant su korupcija ir praeities privatizacijų skaidrumą, tenka pripažinti, kad Lietuvos institucijos nėra pasirengusios šiandien tokiam žingsniui.

Marijuš