„Per Sekmines daugiau nei penki tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos dalyvavo Klaipėdoje surengtame „Vilties bėgime“, renginyje, kurio tikslas – rinkti paramą Šv. Pranciškaus onkologiniam centrui. Žmonės aukojo laiką, pinigus ir jautėsi turtėjantys. Kaip ir tie, kurie gausiai aukojo nukentėjusiems nuo stichinės nelaimės Haityje, Gruzijos vaikams, potvynių kamuojamai Lenkijai. Aktyviausi aukotojai tikrai nėra turtingiausi Lietuvos žmonės. Tiksliau – jie turi gerą širdį, o ne pinigų, todėl sunkmečiai jų nesužlugdo“ - apie kitą Lietuvą mums primena Andrius Navickas.
Naujienos paštu
Artimiausia VJK diskusija
KADA? liepos 18 dieną (sekmadienį), 18.00
KUR? Naručio kiemelyje (Pilies g.)
KOKIA TEMA? "Ar postmodernioje kultūroje klasikinė grožio samprata neteko prasmės? Kas XXI a. Yra grožis?"
Po Sovietų sąjungos griūties JAV neabejotinai tapo stipriausia pasaulio valstybe. Beveik visuose svarbiausiuose tarptautiniuose konfliktuose ir klausimų svarstymuose dalyvavo JAV: Irako ir Kuveito konfliktas, tarpininkavimas ir derybos su Izraeliu bei Palestina. Be to, Vašingtonas pats vykdė aktyvią užsienio politiką: karas Afganistane ir Irake, NATO plėtra, priešraketinės gynybos sistemos dislokacija Lenkijoje ir Čekijoje. Pagrindinės priežastys, lėmusios tokį nenuginčijamą dominavimą, yra stipri ekonomika, su kuria yra susijusios ar dalinai priklausomos beveik visos pasaulio ekonomikos, bei dėl nenumaldomo ekonominio augimo sukurta galingiausia pasaulio kariuomenė. Tad JAV galėjo primetinėti savo sąlygas ir siekti naudos veik visame pasaulyje.
Trumpa ištrauka iš sekmadienio, per tiesioginę LNK transliaciją vykusios, laidos:
Arūnas Valinskas: Jus labai kažkodėl užgavo mano žmonos nuotrauka, kur ji fotografavosi ten prie stoties; merginos, laisvo elgesio taip toliau... Po ja buvo užrašas, kad mes iš jūsų nevogsime, nes galime užsidirbti pačios. Jums labai nepatiko, kad ten buvo tokios, sakysim, prostitutės įvaizdžiu. Sakykit miela Rūta, kur geriau būti prostitute: nuotraukoj ar žurnalistikoj?
Rūta Grinevičiūtė: Geriau nebūti prostitute nei vienoj, nei kitoj vietoj...
Pirmadienį paskelbti daugiamandačių ir vienmandačių apygardų rezultatai – išraiškingi. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos Krikščionys Demokratai (TS-LKD) – pirmi, o Tautos Prisikėlimo partija (TPP) - antri. Tarp partijų, patekusių į parlamentą, taip pat yra Darbo partija (DP), “Tvarka ir Teisingumas” (TT), Lietuvos Socialdemokratų partija (LSDP), Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS) bei Liberalų ir centro sąjunga (LiCS). Kitoms partijoms pritrūko jėgų peržengti lemtingą penkių procentų barjerą. Apie ką byloja netikėtas„Valinsko partijos“ triumfas, ką gali nulemti mažųjų partijų pralaimėjimas ir kokia tolimesnė didžiųjų tradicijų partijų ateitis – esminiai klausimai, kuriuos būtina aptarti.
Mažųjų partijų išbandymo valanda
Per šiuos rinkimus mažosios partijos patyrė visišką fiasko – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), Naujoji Sąjunga (NS) nesugebėjo prasimušti daugiamandatėse apygardose. Visgi vienmandatėse kiekviena iš šių partijų turėtų laimėti bent po keletą mandatų. Faktas akivaizdus: kaip partijos, jos visiškai sumenko; jas vos ne vos sugeba į priekį traukti puikiai pažįstamos asmenybės. Artimiausiu metu šių partijų strategai ir vadovai turės rimtai peržiūrėti ateities raidos scenarijus: ar jungtis su didesnėmis jėgomis, ar persiformuoti ir mėginti kaip nors iš naujo pateikti save rinkėjams. Galutiniai rinkimų rezultatai rodo, jog rinkėjai šiomis partijomis nebepasitiki.
Tuo tarpu verta atidžiau panagrinėti LiCS bei LRLS atvejį. Nors šios partijos sugebėjo tiek daugiamandatėse, tiek vienmandatėse apygardose surinkti pakankamai balsų, kad patektų į Seimą, to nepakaks užimti dominuojančią poziciją. Kiekviena iš šių partijų turės apie 6-8 atstovus Seime.
Pažvelkime į Lietuvos politinę areną kaip į dvikovos lauką tarp tradicinių ir populistinių partijų (vakarykštis rezultatas 5:3). Pastarųjų sėkmės paslaptis galėtų būti tiek pseudoideologija, skatinanti socialinius pokyčius, tiek politinė retorika, kuri suteikia pranašumą partijų varžybose.
Populistai stengiasi priartinti elitarinius dalykus - politiką, ekonomiką - prie paprastų žmonių ir suteikti jiems valdžią. Problema atsiranda, kai tai virsta paprasta demagogija: apgaudinėjimu pažadais, meilikavimu, suktais išvedžiojimais ir sąmoningu faktų iškraipymu.
Populizmas klesti ten, kur nėra stabilios ekonomikos ir nuoseklios politikos. Jis ypač gajus Lotynų Amerikoje ir Posovietiniame bloke. 2004m. Lietuvai išgyvenant ekonominį pakilimą, žmonės pradėjo labiau pasitikėti savo jėgomis, nusivylė politiniu profesionalizmu ir susižavėjo verslumo dvasia. Atsirado Darbo partija ir iškilo naujas herojus: raudonskruostis maištininkas kovojantis prieš biurokratiją. Jo vedamiems verslininkams buvo leista abejoti moralės reikalingumu. Lietuva jau kuris laikas prijautė plutokratijai: atrodė natūralu, kad valdžia priklauso turtingiesiems, tikima, kad tokie nevogs ar… darys tai subtiliau. Viltys nepasiteisino.
Antroji populizmo banga atsirito kaip tik dabar, Lietuvai klimpstant į recesijos liūną. Pirmąjį rinkimų turą laimėjo tie, kurie įtikino savo aistra didinti minimalų užmokestį, reguliuoti, prižiūrėti ir apmokestinti.
Senovės Graikijoje visi polio piliečiai susirinkdavo į miesto aikštę ir savo šauksmais bei kitais panašiais būdais priimdavo sprendimus. Šių dienų Lietuvoje būtų sudėtinga rasti aikštę, kurioje sutilptų daugiau nei du su puse milijono teisę balsuoti turinčių žmonių. Dar sunkiau būtų įsivaizduoti, kaip tokia minia žmonių priimtų visiems naudingus sprendimus. Būtent todėl vyksta rinkimai į Seimą. Jau rytoj Lietuvos piliečiai nuspręs kas mūsų šalį valdys artimiausius ketverius metus. Tai itin svarbus ir reikšmingas sprendimas, nes šiuo metu Lietuva yra gana sudėtingoje, įvairių problemų kupinoje situacijoje. Iki rinkimų likus mažiau nei parai šia labai karšta tema šiandien ryte diskutavo Visuomeninio jaunimo klubo (VJK) nariai. Diskusijos mintys pateikiamos šiame straipsnyje.
Partija be ideologijos – tai partija be nuomonės
Į Lietuvos Seimą veržiasi net šešiolika politinių partijų. Atrodytų rinktis tikrai yra iš ko. Tačiau atmetus populistines, ideologijos neturinčias jėgas, variantų nelieka tiek daug. Belieka pasirausti savo galvoje slypinčiose vertybėse ir rasti sau priimtiniausią ideologiją. Labiausiai apmaudu dėl to, kad net ir tradicinės Lietuvos politinės partijos prieš rinkimus kalba ir skelbia teisingus ir gerus planus, bet patekusios į valdžią paskęsta skandaluose ir kovoje dėl valdžios, o bet kokios ideologijos žlunga keistose koalicijose.
Šiomis dienomis, vis sparčiau didėjant Seimo rinkimų vajui, tiek spaudoje, tiek televizijoje neretai girdime linksniuojant populizmo terminą skirtingais aspektais. Bet ką gi iš tikrųjų turėtume vadinti populistais? Statistika byloja, jog rinkėjai pastaruoju metu labiau linkę atiduoti savo balsą ne tradicinėms, o populistinėmis vadinamoms partijoms. Kaip nuo jų apsisaugoti ir ar apskritai reikėtų nūdienos lietuviškąjį populizmą traktuoti kaip ydingą politinės kasdienybės reiškinį? Į šiuos ir kitus klausimus ir pasistengsiu atsakyti.
Apibrėžti pačią 'populizmo' sąvoką būtų ganėtinai keblu – visas tas neapibrėžtumas bei netikrumas yra pernelyg išsikerojęs mūsų žiniasklaidoje. Visgi šiame kontekste norint rasti aukso vidurį, populizmu vadinčiau strategiją, kurios pagrindinė politinė kryptis yra nukreipta į žmonių jausmus, skatinimą abejoti esamomis politinėmis partijomis bei „ senomis“ doktrinomis, jų vertybėmis bei priimamais sprendimais. Liaudies palaikymą bandoma nupirkti arba "papirkti" į kairę ir į dešinę dalijamais pažadais, neturint racionalaus, efektyvaus ir apskaičiuoto plano savo siekiams įgyvendinti.
"Jų (populistų - red. past.) Lietuvai ir sau keliami tikslai dvelkia utopija, jie ekonomiškai nepagrįsti" - šitaip Darbo bei "Tvarka ir Teisingumas" partijų rinkimines programas vertina Mykolo Romerio universiteto dėstytojai bei savaitraščiui "Veidas" talkinę skirtingų sričių ekspertai. Skambių pažadų žarstymas, kaip nebūtų gaila, yra itin veiksmingas būdas savo pusėn palenkti mases, kurios paprastai susižavi charizmatišku partijos lyderio veidu bei jo dovanėlėmis, neabejotinai, - agurkėliais atsiduodančiais banketais, tušinukais su partijos emblema ar iš malūnsparnio dalinamomis brošiūrėlėmis.
Per kultūros istorijos pamoką mokytojas pasakoja apie Čiurlionio, Oginskio muziką, Vilniaus bažnyčias, kartais nukrypsta į moralizavimą, stengiasi nušviesti jaunimą, parodyti, kaip funkcionuoja pasaulis, parodyti, kiek daug dar mes nežinome, kiek daug nepastebime savo kasdienybėje, ir kaip viskas šiame pasaulyje "sudėtingai sudėliota".
Kalbėdamas apie kadaise Vilniuje buvusią didžiausią Europoje sinagogą, jis primena mokiniams: "Kaip jūs jau tikriausiai iš istorijos žinote, Lietuvoje karo metais buvo nukankinta santykinai daugiausiai žydų Europoje - apie 200 tūkst."
Priešais sėdintis licėjaus abiturientas kitam abiturientui ištaria: "Tai kad mažai. Galėjo ir daugiau." Piktdžiugiškai šypso.
Susipažinkite:
Vilniaus licėjus - Lietuvos jaunųjų intelektualų, V.I.P. inteligentų, megapilietiškų proto bokštų olimpiadininkų kalvė.
Likus mėnesiui iki JAV prezidento rinkimų dienos įtampa tarp demokratų ir respublikonų stovyklų pasiekė kulminaciją. Apie 70 milijonų žmonių stebėjo spalio 3-ąją vykusius S. Palin ir J. Biden debatus, kurie padėjo galutinai suformuoti būsimųjų viceprezidentų įvaizdžius. Tad kas yra šie du išrinktieji, kokią įtaką jie darys JAV politikai ir kokius rinkėjus į savo pusę jie ketina pritraukti?
Sarah Palin – staigus skrydis į šlovę
Kai John McCain pareiškė, jog Sarah Palin yra jo būsimoji viceprezidentė, daugelis amerikiečių nuščiuvo: „kas tokia?". Išties Sarah Palin ilgą laiką nebuvo žymi ir žinoma plačiajai JAV visuomenei. Priežasčių yra įvairių: viena vertus, ji yra Aliaskos valstijos, kurią nuo JAV skiria Kanada, gubernatorė; iš kitos pusės, ši respublikonė padarė greitą ir efektingą karjerą, tokią greitą, kad niekas nė nespėjo pastebėti. 1996 metais ji tapo savo gimtojo miesto mere, vėliau 2003 ir 2004 metais ji vadovavo Naftos ir Dujų išlaikymo komisijai, kuri reguliuoja Aliaskos gamtinių išteklių – dujų ir naftos - saugojimą, kol galiausiai 2006 metais ji tapo jauniausia Aliaskos gubernatore šios valstijos istorijoje.
Ideologija, pagal klasikinį apibrėžimą, yra pamatinis akmuo, aplink kurį yra formuojama visa politinės partijos praktinė politika. Partijos neretai užmiršta ideologijas ir moralines vertybes, mat naudoja jas tik kaip tam tikrą įmantrų partijos įvaizdžio „patobulinimą“, „pagražinimą“. Kaip bebūtų, kai kurių pilietinės visuomenės narių nuomonė šiuo klausimu yra visiškai priešinga: Visuomeninio jaunimo klubo (toliau - VJK) atstovai mano, jog ideologijos anaiptol neturėtų atlikti vien estetinę funkciją, bet atspindėti kasdienių politinių sprendimų vertybinę argumentaciją bei pagrįstumą, be kurio jokia politinė jėga negali egzistuoti par excellence. Rugsėjo 26d. VJK surengė politinių debatų konferenciją „Ideologijos ir vertybės“, į kurią sutiko atvykti: socialdemokratas Juozas Olekas, Liberalų Sąjūdžio atstovas Petras Auštrevičius, socialliberalas Algirdas Monkevičius, liberalcentristas Jonas Čekuolis, Darbo partijos narys Vytautą Gapšys bei Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius. Konferencijos moderatoriai – alfa.lt vyriausiasis redaktorius Virgis Valentinavičius ir VJK pirmininkas Simas Čelutka - iškėlė keletą konkrečių reikalavimų diskusijos dalyviams: atsiriboti nuo sąmokslo teorijų bei kasdienio politinio „purvo“ (pvz., konservatoriai – „teroristai", socialdemokratai – „valstybininkai" ir pan.), šnekėti TIK apie savo partijų vertybes bei ideologijas. Šiame partijų „egzamine“ būta įdomių nuomonių sankirtos taškų, ginčų ir net atvirų prisipažinimų, kuriuos čia ir sieksime išryškinti.
